„Išrinktosios amžinybei": Dauno sindromą turinčių seserų vienuolinis gyvenimas
„Mums buvo sakoma, kad sumenkinsime pašvęstojo gyvenimo lygį. Kad mūsų seserų pašaukimas buvo tik tėvų idėja, o ne tikras pašaukimas.“ Mažųjų seserų Avinėlio mokinių vyresnioji s. Line pasakoja apie netikėtos ir daugeliui nepriimtinos kelionės pradžią. Beveik keturiasdešimt metų ši bendruomenė Prancūzijos širdyje į kontempliatyvųjį gyvenimą priima Dauno sindromą turinčias moteris: „Mažai kas tikėjo, kad šios rūšies negalią turintis žmogus gali turėti tikrą pašaukimą. Tai buvo ilga kančia, kartais tyli. Tačiau Viešpats padėjo mums išlaikyti į Jį nukreiptą žvilgsnį. Ne kiekvienas yra pašauktas atrasti Jo lobius, ir tai suteikė mums ramybę“.
Palaikymo seserys sulaukė iš kelių ganytojų. Vyskupo Jeano Honoré, vėliau tapusio kardinolu, vyskupo Pierre'o Plateau remiama bendruomenė 1999 m. pripažinta kontempliatyvaus gyvenimo institutu. Mažosios seserys taip pat dėkingos kun. Henri Bissonnier, katechezių žmonėms su negalia pradininkui, kuris pirmasis intuityviai įžvelgė tikro vienuolinio pašaukimo galimybę Dauno sindromą turintiems jaunuoliams. 2017 m. susitikimas su popiežiumi Pranciškumi galutinai patvirtino jų pašaukimą. „Būti priimtam, išklausytam ir palaimintam Šventojo Tėvo buvo didžiulis džiaugsmas. Mums tai buvo tikras mūsų pasirinkimo sekti Kristumi patiriant savo trapumą.“
Seserų dienos teka įprastu ritmu, kuriame susipina malda, darbas ir bendras gyvenimas. Valandų liturgija nubrėžia jų dienoms ritmą, šalia jos – šlovinimas ir bendruomeninė veikla, maisto gaminimas, sodininkystė ar namų priežiūra, seminarai apie audimą, aromatinių augalų auginimą, kosmetikos ir žolelių arbatų ruošimą.
Kasdienybė su seserimis, turinčiomis Dauno sindromą, yra dovana, kuri kelia iššūkių, pasakoja vyresnioji: „Jų dvasingumas yra intensyvus. Jos yra tarsi skaidrus Jėzaus veido, širdies veido veidrodis. Sesuo Marie-Ange kartodavo: „Esu išrinkta amžinybei“. Šie žodžiai taip pat tapo knygos pavadinimu“.
Seserys gyvena remdamosi esminiais dalykais: nuolankumu, džiaugsmu, priėmimu, pasitikėjimu. „Jos moko žvelgti į kitą be baimės, be gynybos, šalia esantiems primindamos, kad esame mylimi ne už tai, ką žinome ar darome, bet už tai, kas esame“, sako vienuolijos vyresnioji. Jų liudijimas taip pat tapo ženklu visuomenei: „Gyvename laikais, kai daugybė Dauno sindromą turinčių vaikų net nesulaukia gimimo. Norime pasakyti, kad kiekviena gyvybė yra brangi. Kaip sakė vyskupas Plateau, įteikdamas seserims vienuolijos įstatus: „Nežinau, kuo jūs tapsite, mažoji kaimene, bet esu tikras, kad parašėte vieną gražiausių Gyvybės Evangelijos puslapių“. Lankytojai dažnai atvyksta su nerimu, bet išvyksta žvelgdami naujomis, nuostabos kupinomis akimis. „Baimė, lydinti neįgalaus vaiko laukimą, po susitikimo su mūsų seserimis virsta ramybe“, – pasakoja vyresnioji sesuo Line.
Romoje švęsto žmonių su negalia Jubiliejaus kontekste, vienuolė su viltimi žvelgia į ateitį: „Gera žinoti, kad šiandien Bažnyčioje yra vietos visiems“. Tai patvirtina ir Dauno sindromą turinčios seserys, liudydamos: „Esu laiminga dėl savo ištikimybės Jėzui.“
(DŽ/Vatican News)
