Prancūzas dominikonas: popiežiaus rinkimai turi antgamtinį matmenį
Tokios maldos reikia, nes Bažnyčia, kaip mini Kardinolų kolegijos kreipimesi cituojamas apaštalas Paulius, yra vienas kūnas, kuriame visi nariai yra susiję ir priklauso vienas nuo kito. Tai dvasinis kūnas, tarsi sielos gaivinamas ir vienijamas Šventosios Dvasios, pažymi dominikonas.
Svarbu visada atsiminti – Bažnyčios vienybės principas yra Šventoji Dvasia, be kurios būtume, geriausiu atveju, žmonių labui dirbanti nevyriausybinė organizacija. O Šventoji Dvasia mus traukia į aukščiau esantį pasaulį, į Viešpaties pasaulį, į Dievo pasaulį. Ji vienija, o per maldą ir mes įsiliejame į šią vienybę. Su malda pasitikti svarbiausius Bažnyčios gyvenimo įvykius yra labai svarbu, nes kitaip juos matysime vien žmogiškai, pernelyg žmogiškai, nebeapčiuopsime antgamtinio matmens. Tai galioja ir kalbant bei diskutuojant apie apaštalo Petro įpėdinio rinkimus.
Šventoji Dvasia yra tarsi dirigentas, galintis suderinti ir suvienyti mus bendroje maldoje, kaip tai padarė apaštalų, priėmusių Dvasios veikimą jiems, juose ir per juos, tarpe. Šiandien Romoje susirinkę apaštalų įpėdiniai meldžia to paties, nes popiežiaus išrinkimas nėra tik naujo vadovo paskyrimas. Tai ir širdies atvirumas darbui, kuris mus pranoksta, kuris ateina iš aukščiau. „Ar priimame šį antgamtinį darbą, ar esame pasirengę leisti jam vykti?“, – klausia t. S. Detocas OP.
Kviesdami melstis, kardinolai remiasi apaštalo Pauliaus palyginimu apie Bažnyčią kaip gyvą kūną. Bažnyčia yra gyvas kūnas. Bažnyčios mokymas, šiandien dėstomas Kardinolų kolegijos, yra gyvybinis šio kūno organas, kaip ir Tradicija ar Šventasis Raštas. Tačiau gyvybiškai svarbūs organai nėra pats kūnas, bet tarnauja visam kūnui, kuris didesnis už juos.
Tad gražu, kai gyvybinis kūno narys, tai suprasdamas, kreipiasi į kiekvieną kūno ląstelę ir sako: „Mums reikia visų, mums reikia visų maldų“. Mums reikia, kad visi „taptų kūnu“ dėl darbo, kurį Šventoji Dvasia nori atlikti Bažnyčiai ir per Bažnyčią. Tai, ką šiomis dienomis nori daryti kardinolai, yra tarnauti gyvajam Bažnyčios kūnui, kurį gaivina Šventoji Dvasia.
Prancūzas dominikonas atkreipė dėmesį į kitą Apvaizdos lemtą aplinkybę. Šventasis Raštas pasakoja, kad po Velykų, bet dar prieš Kristaus žengimą į dangų, apaštalai meldėsi, o kartu su jais meldėsi ir Marija. Panašiai ir dabar esame liturginiame Velykų laikotarpyje, persidengiančiame su gegužės – Marijos – mėnesiu. Bažnyčia kviečia melstis šio mėnesio maldomis, kurios yra mažųjų ir nuolankiųjų maldos, būtent tai, ko mums reikia, kad mūsų neapakintų puikybė, kad sugebėtume savo širdyse girdėti Šventosios Dvasios balsą.
Ką Dvasia sako Bažnyčiai šiandien? Visa kita yra pasaulio dalykai. Klausimas nėra ar būti tradicionalistu, ar progresyviuoju. Pagrindinis klausimas yra toks: ką Šventoji Dvasia, tęsdama apaštalų įpėdinystę, šiandien nori pasiekti žmonijos tarpe?
„Bažnyčia nėra žmonių darbas Dievui. Ji yra Dievo darbas žmonėse“, – sakė t. Sylvainas Detocas OP. (RK / Vatican News)
