Antrasis Velykų – Dievo Gailestingumo – sekmadienis
Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“ Po aštuoni dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)
GALESTINGUMO DURYS
Atėjo naktis…
Mokiniai, iš baimės uždarę duris, pasitraukė į savo nesėkmės apmąstymus. Jie pamatė, kad Jėzus miršta, o kartu su Juo – ir jų viltys. Jie paralyžiuoti ir nebenori nieko veikti. Jiems reikės laiko, taip, kaip visi mėginame atrasti gyvenimo prasmę po mylimo žmogaus mirties…
Tačiau staiga tarp jų vėl atsiranda Jėzus. Jis nesibeldė, nelaukė, kol jie atidarys. Jis tiesiog yra čia. Ir nėra jokių priekaištų ar klausimų, tik vienas žodis, kuris pakeičia viską: „Ramybė jums“. Apaštalai Jį apleido ir išdavė, bet Viešpaties lūpose nėra nė šešėlio priekaišto.
Jėzus skelbia ramybę ir parodo mokiniams savo žaizdas. Jie mato, kad žaizdos neišnyko, bet pasikeitė. Tai meilės, o ne pralaimėjimo randai. Tos pačios perdurtos rankos ir atviras šonas dabar yra gailestingumo durys.
Tačiau su jais nėra Tomo. Girdėdamas tai, ką kiti mokiniai pasakoja, jis negali patikėti. Jo skausmas pernelyg didelis, ir jo tikėjimas sužeistas. Jam reikia pamatyti, paliesti, įsitikinti savo akimis. Gali būti, kad jis pavydi kitiems, kad jie pamatė anksčiau už jį…
Po aštuonių dienų Jėzus vėl sugrįžta. Jis vėl ateina ne priekaištauti, bet susitikti. „Įdėk čia savo ranką, paliesk mano žaizdas“, – sako Jis Tomui. Jėzus nebijo Tomo abejonių, bet priartėja prie jo netikėjimo, suteikdamas tai, ko jam reikia. Tačiau Tomas neliečia Viešpaties. Jis matė, ir jam to pakanka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“. Jo abejonės tampa tikėjimu.
Ši ištrauka skirta mums, kurie nematėme, bet tikime. Būna, kad ir mes abejojame, uždarome duris, reikalaujame tikrumo. Kaip tik tada prie mūsų ir prisiartina Jėzus. Jis ieško mūsų netikėjimo, įžengia į mūsų žaizdas ir grąžina mums ramybę.
Šiandien gailestingumo diena…
Leiskime, kad Viešpats mus surastų…
Leiskime Jam mus apkabinti…
Adolfas Grušas
