Kardinolai apie popiežiaus Pranciškaus palikimą
Pasaulyje, kuriame tiek daug kietaširdiškumo, Pranciškus nenuilstamai mokė apie gailestingumą. Pasaulyje, kuriame tiek daug godumo, popiežius mokė dalijimosi. Pasaulyje, kuriame tiek daug arogancijos, Pranciškus kalbėjo apie nuolankumą, vardijo ganytojas iš Čilės. Pasak jo, galima sakyti, jog popiežius, kvietęs Bažnyčią eiti į dulkėtas gatves, pats mirė „apsiavęs batus“ – kone paskutinėmis gyvenimo valandomis lankė kalinius, sveikino tikinčiuosius Šv. Petro aikštėje. Iki paskutinės akimirkos Pranciškus kalbėjo apie geresnio pasaulio kūrimą. O jam tai, pirmiausia, reiškė tapti tikru Kristaus mokiniu, kuris elgiasi taip, kaip Mokytojas.
Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos popiežius Pranciškus paliko savo įpėdiniams ir visai Bažnyčiai, yra sinodinis kelias, neabejoja kardinolas Jeanas-Claude’as Hollerichas. O sinodinio kelio paskirtis – gaivinti ir maitinti Bažnyčios gyvenimą, užtikrinti, kad Bažnyčia būtų gyva ir misionieriška. Tai, kad dar A. Gemelli ligoninėje popiežius paprašė rengtis 2028 metų sinodinei asamblėjai, taip pat galime vadinti jo testamentu.
Iš tiesų galima pasakyti, kad Pranciškus mylėjo žmones „iki galo“, pažymi kardinolas Matteo Zuppi, Bolonijos arkivyskupas, atsimindamas paskutines popiežiaus gyvenimo dienas, išeikvotas tam, kad būtų su kitais.
Pranciškus artinosi prie žmonių, nes norėjo visiems perteikti Dievo meilę, žmonijai, tokiai, kokia ji yra, be filtrų, be veidmainystės, neišskirdamas nė vieno. Jis iš tiesų buvo „avimis kvepiantis“, nors toks kvapas ne visiems patiko, Ganytojas, pažymi italų kardinolas.
„Pranciškus įeis į istoriją kaip reformų popiežius. Jis daug nuveikė reformuojant Bažnyčią, ir tai turi tęstis, ir aš tikiu, kad tęsis“, taip pat ir dėlto, kad pasiekė tašką, iš kurio nebegalima grįžti atgal, – pažymi Kongo Demokratinės Respublikos sostinės Kinšasos arkivyskupas kardinolas Fridolinas Ambongo. Tarp reformų išsiskiria, svarsto kardinolas afrikietis, sinodinis kelias, tapęs paveldu visai Bažnyčiai.
Pasak jo, per visą savo pontifikatą popiežius Pranciškus buvo didis balsas už teisingumą, taiką pasaulyje, už mažuosius ir silpnuosius. Popiežiaus žodžiai labai svarbūs Afrikos žemynui, kuris taip kenčia, kad vyrai ir moterys, kurie šiandien yra visokio smurto, visokio neteisingumo aukos, įgytų šiek tiek daugiau orumo, kaip Pranciškus iš visos širdies troško.
„Man paskambino pagrindinis mongolų budistų abatas ir pasakė, kad už vadovaus gedulingam ritualui už mirusį popiežių“, – pasakoja vienos iš mažiausių pasaulio katalikų bendruomenių, nė 2000 narių neturinčios Mongolijos Katalikų Bažnyčios vadovas kardinolas Giorgio Marengo, pabrėždamas dar vieną popiežiaus Pranciškaus paveldo dalį – dialogą tarp religijų ir visų geros valios žmonių, kuriam kvietė enciklika „Fratelli tutti“. Popiežiaus kvietimas įsisąmoninti visų žmonių brolybę ir puoselėti ją pasėjo gražių sugyvenimo daigų tarp Mongolijos stepių gyventojų, sako kardinolas G. Marengo. (RK / Vatican News)
