Ukrainietė gydytoja Viktorija fronte: tikėjimas skatina veikti
Trisdešimtmetė medikė Viktorija, jau dvejus metus tarnaujanti karo gydytoja Ukrainoje ir dalyvaujanti sužeistų karių evakuacijoje iš fronto, sakosi fronte nesutikusi nei vieno netikinčiojo. Būtent tikėjimas išlaiko žmogų karo, skausmo, kančios ir galbūt net nusivylimo chaose. „Daug kartų mačiau, kaip Viešpats gelbsti ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų gyvybes, tarsi per aplinkybes būtų pasakęs: Aš esu čia, neapleidau tavęs“, – sako medikė.
Per trumpas tarnybos pertraukas jauna moteris iš šalies rytų vyksta į Kyjivą laikyti medicinos egzaminų, nes mokosi paskutiniame kurse. Prieš universitetą ji baigė medicinos institutą, vėliau dirbo vienos Kyjivo ligoninės terapiniame skyriuje. Karo pradžioje ji buvo sostinėje. Kai daug žmonių išvyko iš miesto, ji nusprendė pasilikti. Ypač dėl negalią turinčių žmonių, taip pat dėl karių, kuriems reikia medicininės pagalbos.
Dabar ji dirba priešakinėse linijose dviese kartu su vairuotoju. Medikų mažai, kartais jai tenka dirbti su reanimacijos komanda. Ji gerai prisimena pirmąją tarnybos dieną karo zonoje, tarsi „mirties akyse“. Kartu su reanimacijos komanda ji buvo iškviesta į Bachmutą, dar neužimtą rusų, kad suteiktų pagalbą jaunuoliui, kuris vairavo greitosios pagalbos automobilį ir pateko į avariją. Tai buvo užsienietis, atvykęs į Ukrainą savanoriu. Deja, vaikinas patyrė rimtų sužalojimų, ir nors medikai visais būdais stengėsi daryti viską, ką galėjo, jo išgelbėti nepavyko. Viktorija išėjo iš reanimacijos palatos paskutinė, užmerkė mirusiojo akis ir pavedė jį Dievo gailestingumui. Meldėsi už vaikiną, kad Viešpats priimtų jį po tokio didžio pasiaukojimo.
Ši skaudi patirtis jaunai gydytojai buvo pirmoji, bet, deja, ne paskutinė. Įveikti šias akimirkas jai padeda jos gilus tikėjimas ir Dievo pažadas: „Aš čia, aš tavęs neapleidau“. Ypač giliai tą pajuto patekusi į avariją. Prieš tai išgyvenusi dvasinės sausros periodą, dėl didelio darbo krūvio jautėsi labai pavargusi ir negalėjo net melstis, tik klausė Dievo: „Kur tu esi?“. Vieną dieną, po sunkiai sužaloto žmogaus evakuacijos, ją vežęs greitosios medicinos pagalbos automobilis pateko į avariją, automobilis kelis kartus apvirto. Bet nei ji, nei vairuotojas nebuvo sužeisti. Jai atrodė, kad ant kojų ją pastatė angelai. Ji meldėsi taip karštai, kaip niekad iki tol, ir pirmas dalykas, ką padarė – nuėjo į Kramatorsko bažnyčią padėkoti Dievui.
Karo gydytojai ir paramedikai turi atlikti savo darbą greitai ir efektyviai, nes jie ne tik kovoja už kitų gyvybes, bet ir rizikuoja savo gyvybėmis. Jie turi laikytis protokolų, kad išgelbėtų gyvybes, tačiau dažnai padaro daugiau. „Žvilgsnis, maloni šypsena, padrąsinantis žodis: tai yra dalykai, kurie protokoluose nenurodyti ir tai neatsiejama kasdienio darbo dalis. Pacientai dažnai laiko mane už rankos, ypač tie, kurie dėl skeveldros žaizdų ar cheminių nudegimų susižaloja akis“, – pasakoja medikė.
Nors Viktorija į kančią bando žvelgti per tikėjimo prizmę, kartais jai sunku suprasti Viešpaties valią: „Dažnai nesuprantu, kodėl viskas susiklosto taip, o ne kitaip, todėl prašau Dievo suteikti man išminties ir jėgų tai priimti“. Jos vilties prošvaistės – tikėjime. Viktorija tiki, kad Viešpats pasėjo savo ir savo vilties sėklą kiekviename žmoguje. Tikėjimas verčia veikti: ji tiki, kad jos šalis atsilaikys, todėl eina į frontą, prisideda prie žmonių gyvybių gelbėjimo ir daro viską, ką gali.
(DŽ/Vatican News)
