Pranciškus apie mirtį: šiek tiek baimės, o paskui šventė

„Beprasmiška tai neigti, mirtis gąsdina, bet įžengus pro duris bus šventė.“ Šia labai žmogiška mintimi popiežius Pranciškus užbaigė 2022 m. rugpjūčio 24 d. bendrąją audienciją, paskutinę iš senatvei skirto ciklo. Apmąstymai apie žemiškosios piligrimystės pabaigą ne taip dažnai skambėjo neseniai mirusio popiežiaus viešose kalbose, ganytojo, dėmesingo visų pirma skubiausiems atvejams – skriaudžiamam, sužeistam gyvenimui, o ne jo natūraliai pabaigai.

Bet kuriuo atveju mirtis mums niekada neatrodo natūrali. Tai visada yra ašaros, lūžis, geluonis, atnešantis skausmą. Jai nugalėti nepakanka solidarumo ar broliško liūdesio, kylančio iš bendros kančios. Vienintelė terapija yra tikėjimas, įsišaknijęs maldoje ir palaikomas rūpinimosi kitais „Gimti ir atgimti viltyje – tai mums duoda tikėjimas, – sakė popiežius Pranciškus 2014 m. birželio 17 d. – Mes tikime, kad visus mirusius mylimuosius Viešpats mums sugrąžins ir mes su jais susitiksime. Tačiau nepaisant to, neturime neigti teisės verkti, privalome verkti gedėdami. Ir Jėzus verkė ir buvo giliai sukrėstas, išvydęs gedint šeimą, kurią mylėjo. Bet galime pasiremti paprastu ir stipriu daugybės šeimų liudijimu, mokėjusių sunkiame mirties perėjime atpažinti Viešpaties, nukryžiuoto ir prisikėlusio, perėjimą, neatšaukiamą mirusių prikėlimo viltį. Dievo meilės darbas stipresnis už mirties darbą“, – sakė popiežius.

Tad reikia rengtis mirčiai geru gyvenimu, atiduodant save Dievui ir broliams bei seserims, pradedant nuo paskutiniųjų, vargšų, atstumtųjų, atsisakant egocentrizmo. Susitikimui su Viešpačiu pasirengiama paliekant savo interesus antrame plane. Kartą per vieną televizijos laidą popiežius kalbėjo apie vieno vyskupo iš Argentinos, ilgą laiką gulėjusio mirties patale, agoniją. Popiežius nuvyko jo aplankyti. Netrukus į vyskupo kambarį įėjo kunigas ir vyskupas po kelių minučių mirė. Vėliau popiežius paklausė kunigo, ką šis jam pasakęs. „Sakiau jam, kad pasitikėtų, kad nėra prasmės taip kabintis į gyvenimą“, – atsakė kunigas. „Tai buvo gražu, tai padėjo jam suprasti mirties prasmę“, – pasakojo popiežius. Prasmę, kurią nelengva suprasti net tada, kai egzistencija dėl natūralios eigos krypsta į pabaigą. „Visi savęs klausiame, kada ateis mano Viešpats? Kada galėsiu ten nueiti? Šiek tiek baisu, nes nežinau, ką šis perėjimas reiškia, žengimas pro tas duris kelia šiek tiek baimės, bet visada yra Viešpaties ranka, kuri veda pirmyn, o kai įžengi pro duris, prasideda šventė.“

(DŽ/Avvenire)