Pranciškus: mirtis – ne visko pabaiga, bet nauja pradžia
Popiežius Pranciškus rašo: „Sujaudintas skaičiau šiuos puslapius, kurie gimė iš Angelo Scola – brangaus brolio vyskupystėje ir žmogaus, kuris Bažnyčioje atliko svarbias tarnystes, pavyzdžiui, buvo Popiežiškojo Laterano universiteto rektorius, vėliau – Venecijos patriarchas ir Milano arkivyskupas – minčių ir meilės“.
Pranciškus visų pirma reiškia padėką už šį apmąstymą, kuriame susipina asmeninė patirtis ir kultūrinis jautrumas, o su tuo jam retai tekę susidurti skaitant. „Pirmoji – patirtis – nušviečia antrąją – kultūrą; antroji pagrindžia pirmąją. Šiame sėkmingame persipynime pražysta gyvenimo ir kultūros grožis, – rašo popiežius. – Neapsigaukite dėl nedidelės šios knygos apimties: tai labai turtingi puslapiai, kuriuos perskaičius reikia skaityti vėl iš naujo. Angelo Scola mums kalba apie senatvę, savo senatvę, kuri, kaip jis rašo su nuginkluojančiu pasitikėjimu, „ištiko staigiai, daugeliu atžvilgių netikėtai ir jau įsibėgėjus“.
„Jau vien dėl žodžio pasirinkimo, kuriuo jis save apibrėžia – „senas“, randu bendrų sąsajų su autoriumi, – rašo popiežius Pranciškus. – Neturime bijoti senatvės, turime nebijoti tapti seni, nes gyvenimas yra gyvenimas, o pasaldinti realybę reiškia išduoti dalykų tiesą. Grąžinti orumą terminui, kuris per dažnai laikomas nesveiku, yra gestas, už kurį turėtume būti dėkingi kardinolui Scola. Sakyti „senas“ nereiškia „skirtas išmetimui“, kaip kartais verčia mąstyti degradavusi išmetimo kultūra. Kita vertus, sakyti „senas“ reiškia kalbėti apie patirtį, išmintį, žinias, įžvalgumą, mąstymą, įsiklausymą, lėtumą... Tai vertybės, kurių mums labai reikia!“ – pabrėžia popiežius.
Pranciškus tęsia: „Tiesa, mes senstame, bet ne tai yra problema: problema yra tai, kaip mes senstame. Jei išgyvename šį gyvenimo laiką kaip malonę, o ne su apmaudu; jei su dėkingumu pasitinkame tą etapą (net ir ilgą), kurio metu jaučiame sumažėjusias jėgas, didėjantį kūno nuovargį, ne tokius pačius pojūčius kaip jaunystėje, tada ir senatvė tampa gyvenimo etapu, kaip mokė Romano Guardini, tikrai vaisingu ir galinčiu spinduliuoti gėrį“.
Angelo Scola pabrėžia žmogiškąjį ir socialinį senelių vertingumą. Popiežius primena, jog ne kartą akcentavo, kad senelių vaidmuo yra labai svarbus subalansuotam jaunų žmonių vystymuisi ir galiausiai – taikingesnei visuomenei. Jų pavyzdys, žodžiai, išmintis gali įskiepyti jaunesniems ilgalaikę viziją, praeities atmintį ir padeda įsikibti į išliekančias vertybes. Mūsų visuomenių, neretai atsidavusių trumpalaikiškumui ir nesveikam išvaizdos garbinimui, siautulyje senelių išmintis tampa švyturiu, kuris spindi, nušviečia netikrumą ir suteikia kryptį anūkams, iš jų patirties galintiems pasisemti daugiau nei iš savo kasdienio gyvenimo.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, žodžiai, Angelo Scola skirti kančios temai, dažnai kylančiai mums senstant, taigi ir mirštant, yra „brangūs tikėjimo ir vilties brangakmeniai“. „Šio brolio vyskupo argumentuose girdžiu Hanso Urso von Balthasaro ir Josepho Ratzingerio teologijos atgarsius, teologiją, „sukurtą klūpant“, persmelktą maldos ir dialogo su Viešpačiu. Dėl šios priežasties jau sakiau, kad tai puslapiai, gimę iš kardinolo Scola „minčių ir meilės“: ne tik iš proto, bet ir iš emocinės dimensijos, kurią nurodo krikščioniškasis tikėjimas, nes krikščionybė yra ne tiek intelektualus veiksmas ar moralinis pasirinkimas, kiek meilė žmogui, Kristui, atėjusiam mūsų pasitikti ir nusprendusiam vadinti mus draugais“, – rašo Pranciškus.
Pati pabaiga šių puslapių, kurie yra atvira Angelo Scola išpažintis, kaip jis rengiasi paskutiniam susitikimui su Jėzumi, suteikia guodžiančio tikrumo: mirtis nėra visa ko pabaiga, o kažko pradžia. Tai nauja pradžia, kaip išmintingai pabrėžia pavadinimas, nes amžinasis gyvenimas, kurį mylintys patiria jau žemėje, tai pradžia to, kas niekada nesibaigs. Ir kaip tik todėl tai yra nauja pradžia, nes patirsime tai, ko niekada iki galo dar nesame patyrę, – amžinybę.
Baigdamas popiežius rašo: „Laikydamas šiuos puslapius rankose norėčiau dar kartą atlikti tą patį gestą, kurį padariau, Siksto koplyčioje pirmą kartą apsivilkęs baltąjį popiežiaus rūbą, – su didele pagarba ir meile apkabinti savo brolį Angelo, dabar, kai abu esame vyresni nei tą 2013 m. kovo dieną. Tačiau taip pat vienijami dėkingumo mylinčiam Dievui, kuris bet kokiame mūsų amžiaus tarpsnyje teikia mums gyvenimą ir viltį.“
Tai buvo prieš porą mėnesių popiežiaus Pranciškaus rašyta pratarmė kardinolo Angelo Scola knygai „Belaukiant naujos pradžios. Apmąstymai apie senatvę“, šiandien pranašiškai nuskambanti tarsi šviesus atsisveikinimas prieš iškeliaujant į Tėvo namus.
(DŽ/Vatican News)
